Nuotakos kraujas
Huseino tėvai atėjo prašyti Nuros rankos. Jie buvo atėję daug kartų visko aptarti, nes jeigu mūsų krašte tekinama duktė, ji parduodama už auksą. Taigi Huseino tėvai atnešė auksą, sudėtą į gražų paauksuotą dubenį, ir jo tėvas pasakė: „Štai pusė aukso Adnanui, tėvui, o kita pusė jo dukrai, Nurai“.
Jeigu šeima neturi tiek, kiek reikia aukso, deramasi. Dvi dalys yra svarbios, nes vestuvių dieną nuotaka turės parodyti visiems auksą, kurį gavo jos tėvas ją pardavęs.
Auksiniai papuošalai, kuriais ji pasipuoš vestuvių dieną, bus ne Nurai. Daugelio apyrankių, karolių, diademos jai reikia, kad ji ir jos tėvai būtų gerbiami. Ir tai nebus jos ateičiai ar jai pačiai, bet ji galės vaikščioti jais pasipuošusi po kaimelį ir žmonės, ją pamatę, kalbės, kiek aukso ji atnešė savo tėvams. Jeigu vestuvių dieną nuotaka neturi brangenybių, yra didelė gėda jai ir jos šeimai. Tėvas mums pamiršo tai pasakyti šaukdamas, kad dukterys atneša šeimai mažiau naudos negu viena avis. Parduodamas dukterį, jis turi teisę gauti pusę aukso!
Taigi jis gali derėtis. Derybos vyksta be mūsų, jose dalyvauja tik tėvai. Viską sutarus, nereikia pasirašyti kokio nors popieriaus — galioja vyrų susitarimas. Pasitikima vien tik vyrų pažadu.
Moterys: nei mano motina, nei Huseino motina, juo labiau nei busimoji nuotaka, neturi teisės kištis į pokalbį. Niekas dar nematė aukso, bet visi žino, kad vestuvės sutartos, nes buvo atėjusi Huseino šeima. Nereikia trukdyti, nereikia rodyti aukso vienas kitam, reikia gerbti vyrų derybas.
Mano sesuo Nura žino, kad kažkoks vyras atėjo į namus su savo tėvais, tad ji tikriausiai ištekės. Ji džiaugiasi. Nura man sakė, kad ji nori gražiau rengtis, išsipešioti antakius, turėti savo šeimą ir vaikų. Nura yra nedrąsi, gražaus veido. Ji nerimauja tuo metu, kai tėvai derasi. Nura labai norėtų žinoti, kiek Huseino tėvai atnešė aukso, ji meldžia Dievą, kad tėvai susitartų.
Nura nežino, kaip atrodo jos busimasis vyras, nežino, kiek jam metų. Ji nedrįsta paklausti, kaip jis atrodo. Gėda klausti. Netgi man, nors aš galėčiau kur nors pasislėpti ir pamatyti jaunikį. Tikriausiai ji bijo, kad paskui aš nepasakyčiau tėvams.
Po kelių dienų tėvas pakvietė Nurą, dalyvaujant motinai, ir jai pasakė: „Štai, tu ištekėsi tokią dieną“. Manęs ten nebuvo, nes aš neturėjau teisės būti su jais.
Aš netgi neturėčiau sakyti: „Aš neturėjau teisės“, nes tokia sąvoka mūsų krašte neegzistuoja. Tai toks paprotys ir daugiau nieko. Jeigu tėvas tau pasakė: „Sėdėk šitame kampe visą gyvenimą“, tu jame ir sėdėsi visą gyvenimą. Jeigu tėvas tau įdėjo į lėkštę alyvą ir pasakė: „Šiandien tu tik ją valgysi“, tu valgysi tik ją. Labai sunku išsinerti iš nuolankaus tarno kailio, su kuriuo mergaitė gimsta ir visą vaikystę praleidžia ne gyvendama, o paklusdama vyrui ir jo jėgai. To nuolatos reikalauja tėvas, motina, brolis, tad vienintelė išeitis yra ištekėti.
Kai mano sesuo Nura gavo labai trokštamą ištekėjusios moters statusą, aš turėjau apie penkiolika metų. Tačiau tikriausiai aš klystu, ir netgi labai, nes kai imu galvoti ir dėlioti mintyse įvykius eilės tvarka, pamatau, kad tuo metu mano gyvenimas neturėjo jokių požymių, būdingų Europoje gyvenančioms mergaitėms. Nebuvo švenčiama jokių gimimo dienų, neliko jokių nuotraukų, tai buvo gyvenimas mažo gyvuliuko, kuris valgė, dirbo kiek tai įmanoma greitai, miegojo ir buvo mušamas. Paskui sužinojau, kad esu „subrendusi“, vadinasi, jau yra pavojus užsitraukti visuomenės pyktį žengus nors mažiausią klaidingą žingsnį. Ir nuo amžiaus tarpsnio „subrendęs“ artimiausias etapas yra vedybos. Normaliai jau dešimties metų mergaitė yra subrendusi, o ji išteka tarp keturiolikos ir vėliausiai septyniolikos metų. Nura buvo priartėjusi prie vėliausios ribos.
Šeima ėmė ruoštis vestuvėms, pranešė kaimynams. Kadangi namas nebuvo labai didelis, pokyliui buvo išnuomotas bendras kiemas. Tai buvo labai graži vieta, kažkas panašaus į žydintį sodą, kur augo vynuogės ir buvo šokių aikštelė. Ten buvo dengta veranda, kurioje galėjai rasti pavėsį, ir joje ras prieglobstį nuotaka.
Mano tėvas išrinko avį. Visada pjaunamas jauniausias ėriukas, nes mėsa turi būti minkšta ir nereikia jos ilgai virti. Jeigu mėsa verda ilgai, sakoma, kad tėvas nėra labai turtingas, nes jis papjovė seną avį ir neduoda skaniai valgyti. Tai pakenktų jo geram vardui kaimelyje, o jo dukros reputacija būtų dar blogesnė.
Tad tėvas nusprendė pjauti ėriuką. Jis nuėjo į tvartą, visus apžiūrėjo, sugavo pasirinktąjį ir jį nuvedė į daržą. Jam surišo kojas, kad nejudėtų, paėmė peilį ir jį papjovė vienu peilio dūriu. Paskui, paėmęs galvą, ją truputį pasukiojo virš didelio dubenio, kad ištekėtų kraujas. Aš žiūrėjau į tekantį kraują su pasišlykštėjimu. Ėriuko kojos dar judėjo. Tėvas baigė savo darbą, dabar moterys ėmė tvarkyti mėsą. Jos užvirino vandens ėriuko viduriams išplauti. Žarnos nevalgomos, bet jos yra kažkam panaudojamos, nes jos rūpestingai padedamos į šalį. Paskui reikia nudirti kailį ir tą kruopštų darbą atlieka mano motina. Kailio negalima supjaustyti. Jis turi išlikti sveikas. Ėriukas jau padėtas ant žemės, gerai išskrostas ir švarus. Paėmusi savo didįjį peilį, motina nulupa nuo mėsos kailį. Ji pjauna jį sulig mėsa ir traukia tiksliais judesiais. Gabalas po gabalo kailis visiškai atsiskiria nuo mėsos. Motiną jį išdžiovins, paskui parduos ar sau pasiliks. Daugumą avių kailių parduodame. Negerbiami tie kaimiečiai, kurie atveža į turgų parduoti tik vieną kailį. Reikia jų atvežti daug, kad pasirodytumei esąs turtingas.
Vestuvių išvakarėse, sutemus, sudorojusi ėriuką motina užsiėmė seserimi. Ji paėmė seną puodą citriną truputį alyvuogių aliejaus, kiaušinio trynį ir cukraus, viską gerai ištirpdė puode ir užsidarė su Nura. Patepdama tuo tepalu ji išpešios plaukus nuo lytinių organų, ant kurių neturi likti nė vieno plaukelio. Jie turi būti be plaukų ir švarūs. Motina sakė, kad jeigu, nelaimei, liks nors vienas plaukelis, vyras išeis net nepažvelgęs į žmoną sakydamas, kad ji nešvari!
Ši istorija plaukų, dėl kurių esi nešvari, man labai rūpi. Nepešioja nei kojų, nei rankų plaukų, o tik nuo lytinių organų. Taip pat pešiojami antakiai, bet dėl gražumo. Kai mergaitei pradeda augti ant lytinių organų plaukai ir pasirodo krūtys, tai yra pirmas ženklas, kad ji jau yra moteris. Ir ji mirs su plaukais, nes kokias Dievas mus sukūrė, tokias ir pasiims. Ir vis dėlto visos mergaitės didžiuojasi mintimi, kad joms išpešios plaukus. Tai įrodymas, kad ji priklausys kitam, vyrui, o ne tėvui. Iš tikrųjų tampama kažkuo kitu be plaukų. Man atrodo, kad tai veikiau bausmė negu kas nors kita, nes aš girdžiu, kaip sesuo rėkia. Kai ji išeina iš kambario, būrelis moterų, laukusių už durų, ploja rankomis ir šaukia iš džiaugsmo. Tai didelis džiaugsmas: mano sesuo paruošta vedyboms, nuostabioji nekaltybės auka.
Po šios procedūros, ji eina miegoti. Moterys taip pat grįžta į savo namus, nes jos ją matė ir viskas buvo padaryta pagal taisykles.
Rytojaus dieną, saulei tekant, gaminamas valgis vestuvių kieme. Reikia, kad visi matytų kaip gaminamas maistas ir įvertintų patiekalų skaičių. Ypač negalima praleisti saujos ryžių virimo, nes apie tai kalbės visas kaimelis. Pusė kiemo yra skirta maistui. Patiekiama mėsos, afrikietiškas patiekalas iš kruopų, sultinio ir mėsos, daržovių, ryžių, vištienos ir daug saldumynų, pyragaičių, kuriuos motina iškepė padedama kaimynių, nes ji viena negalėtų tiek daug prikepti tokiam skaičiui svečių.
Kai jau patiekalai išdėstyti, patiekti visų apžiūrai, mama su kita moterimi pradeda rengti seserį. Suknelės priekis siuvinėtas, ilga iki kulkšnių, su medžiaginėmis sagomis. Išėjusi iš kambario, pasipuošusi auksiniais papuošalais, Nura atrodo nuostabiai. Graži kaip gėlė. Ji pasipuošusi apyrankėmis, karoliais ir ypač svarbiausiu nuotakos papuošalu — diadema! Tai auksu puoštas kaspinas, juosiantis galvą. Jos palaidi plaukai išlyginti su alyvuogių aliejumi, kad blizgėtų. Nura pasodinama į savo sostą — ant stalo, ant kurio pastatyta kėdė, uždengta balta staltiese. Nura turi sėdėti ant tos kėdės ir laukti, kada visi ateis ja pasigrožėti prieš atvykstant būsimam sutuoktiniui. Visos moterys stumdosi, norėdamos patekti į kiemą ir, džiaugsmingai šūkaudamos, apžiūrėti nuotaką.
Vyrai šoka lauke. Jie nesimaišo kieme tarp moterų.
Negalima žiūrėti pro langą, kaip jie šoka.
Tuojau įeis jaunikis. Nuotaka kukliai nuleidžia galvą. Ji dar neturi teisės jam pažvelgti į veidą. Beje, tai pirmas kartas, kada ji pagaliau pamatys, kaip jis atrodo. Aš įtariu, kad mano motina jai šiek tiek papasakojo apie jo išvaizdą, šeimą, darbą, amžių,., bet tai nėra tikras dalykas. Tikriausiai jai paprasčiausiai buvo pasakyta, kad jo tėvai atnešė aukso tiek, kiek paprašė.
Mano motina paima šydą, kurį uždeda seseriai ant galvos. Ateina jaunasis, gražiai apsirengęs, kaip princas. Jis prieina prie sesers. Nura išmintingai laiko rankas padėjusi ant kelių, nuleidusi galvą po šydu, kad parodytų, jog yra gerai išauklėta. Manoma, kad tas momentas yra svarbiausias sesers gyvenime.
Aš žiūriu kaip kiti, ir aš jai pavydžiu. Aš jai visada pavydėjau, kad ji yra vyresnė, kad visur eidavo su motina, o tuo tarpu mes su Kainata plušėjome tvarte. Aš pavydėjau, kad ji pirmoji paliks šiuos namus. Tą dieną kiekviena mergaitė norėtų būti nuotakos vietoj, apsivilkusi balta suknele ir pasipuošusi auksiniais papuošalais. Ji buvo labai graži. Vienintelis mano nusivylimas, kad Nura nebuvo apsiavusi batais. Būti basam, man atrodė, būti neturtingam. Aš mačiau gatvėje moteris, einančias į turgų, apsiavusias batais. Galbūt dėl to, kad vyrai visada juos avi, batai man yra laisvės simbolis. Norėčiau vaikščioti, kad akmenys ir rakštys man nežalotų odos... Nura basa, o Huseinas apsiavęs labai gražiais išblizgintais batais, kurie mane žavi.
Huseinas eina prie mano sesers. Jam pastato ant aukšto stalo kitą kėdę, apdengtą balta staltiese. Jis atsisėda, pakelia baltą šydą ir šūksniai pasigirsta kieme. Ceremonija įvyko. Vyras atidengė veidą tos, kuri liko dėl jo nekalta ir jam gimdys sūnus.
Jie abu ten sėdi kaip manekenai. Visi šoka, dainuoja, valgo, bet jie nejuda. Jiems atneša valgyti, kad jie nesusiteptų, jų gražius drabužius pridengia balta drobe.
Jaunasis neliečia savo žmonos, jis jos nepabučiuoja, nepaima už rankos. Nepastebimas joks meilės ar švelnumo gestas. Jie yra nejudantis vestuvių paveikslas ir tai trunka ilgai.
Aš nieko nežinau apie tą vyrą: nei kiek jam metų, ar jis turi brolių ir seserų, kur jis dirba ir kur jis su tėvais gyvena, nors jis yra iš mūsų kaimelio. Neieškoma žmonos kur nors kitur, o tik savo kaimelyje! Aš pirmą kartą matau šį vyrą. Nežinojau, ar jis gražus ar negražus, žemas ar aukštas, ar storas, aklas, vienarankis, kreiva burna ar ne, ar jis buvo su ausimis ar ne, ar jo didelė nosis... Huseinas yra labai gražus vyras. Jis nėra labai aukštas, apie metro septyniasdešimties ūgio, plaukai garbanoti, labai trumpi, šiek tiek apkūnus. Jo veidas tamsokas, įdegęs, gerai įmitęs. Nosis labai trumpa, gana stambi, plačiomis šnervėmis, jis yra gražaus stoto. Huseinas vaikšto išdidžiai ir iš pirmo žvilgsnio neatrodo piktas, bet jis, ko gero, piktas. Aš jaučiu, kad jis piktas, nes kartais kalba nervingai.
Norėdamos, kad svečiai suprastų, kad jau šventė baigėsi ir laikas skirstytis, moterys dainuoja, tiesiogiai kreipdamosi į vyrą, kažką panašaus: „Globok dabar mane. Jeigu tu manęs neglobosi, tu nebūsi vyras...“ Ir paskutinė daina yra privaloma: „Iš čia neišeisime, jeigu tu nepašoksi“.
Būtina, kad pašoktų abu jaunieji, kad baigtųsi apeigos.
Vyras pakviečia žmoną nulipti — šį kartą jis paliečia žmoną pirštu, ji jam priklauso — ir jie šoka. Kai kurie jaunieji nešoka, nes yra nedrąsūs. Mano sesuo daug šoko su vyru ir jais grožėjosi visas kaimelis.
Dabar vyras vedasi žmoną į savo namus, jau naktis. Tėvas pasiūlo savo namą, jeigu jo neturi vyras. Huseino namas yra netoli nuo tėvų namų, tame pačiame kaimelyje. Jaunieji išeina vieni pėsčiomis. Mes žiūrime į juos išeinančius verkdami. Netgi mano brolis apsipila ašaromis. Verkiame, nes ji paliko mūsų namus, verkiame, nes nežinome, kas jai atsitiks, jeigu ji nebus nekalta mergaitė savo vyrui. Visi esame neramūs. Reikia laukti to momento, kada vyras parodys per balkoną paklodę arba ją pakabins ant lango auštant, kad žmonės galėtų pamatyti ją išteptą nekaltos mergaitės krauju. Tą paklodę turi pamatyti visi ir dauguma kaimelio gyventojų turi ateiti jos pažiūrėti. Dviejų ar trijų liudytojų nepakanka. Niekada negali žinoti, kada įrodymas gali būti užginčytas.
Aš prisimenu jų namą, jų kiemą. Jį supo iš visų pusių akmenų ir cemento siena. Visi stovėdami laukė. Staiga mano svainis pasirodė su paklode ir pasigirdo šūksniai. Vyrai švilpė, moterys dainavo plodamos rankomis, kad jis parodė paklodę. Tai yra speciali paklodė, kuri tiesiama pirmajai nakčiai. Huseinas ją pakabino balkone, prisegdamas iš abiejų pusių baltais segtukais. Vestuvės — baltos, paklodė — balta, segtukai — balti. Kraujas — raudonas.
Huseinas pasveikino minią pamojuodamas ranka ir grįžo į vidų. Tai reiškė pergalę.
Avies kraujas, nekaltos mergaitės kraujas, visur kraujas. Aš prisimenu, kad per kiekvieną Aidą (musulmonų šventę, švenčiamą pasibaigus ramadanui) tėvas pjaudavo avį. Kraujo pripildavo metalinį dubenį ir į jį įmerkdavo skudurą išdažyti durims ir plokštėmis išklotam klojiniui. Reikėdavo vaikščioti į vidų per duris, iki pat viršaus išteptas krauju. Tai mane susargdindavo. Viskas, kas būdavo žudoma, mane susargdindavo iš baimės. Kai aš buvau vaikas, mane, kaip visus kitus, versdavo žiūrėti, kaip tėvas pjauna viščiukus, triušius, avis ir su seserimi mes buvome įsitikinusios, kad jis mums gali nusukti sprandą kaip viščiukui, mums nuleisti kraują kaip aviai. Pirmą kartą pamačiusi pjaunamą gyvulį aš labai išsigandau ir pasislėpiau prie mamos kojų, kad nematyčiau, bet ji mane privertė žiūrėti. Ji norėjo, kad aš žinočiau, kaip tėvas pjauna gyvulį, kad dalyvaučiau toje procedūroje ir nebijočiau. Tačiau aš visą laiką bijojau, nes kraujas ir tėvas buvo neatsiejami.
Kitą vestuvių dieną aš žiūrėjau kaip kiti į sesers kraują ant baltos paklodės. Mano motina verkė, aš taip pat verkiau. Tuo momentu daug verkiama, nes reikia parodyti savo džiaugsmą, pagerbti tėvą, išsaugojusį ją nekaltą. Taip pat verkiama iš palengvėjimo, kad Nura išlaikė didįjį išbandymą. Vienintelį išbandymą savo gyvenime. Jai dabar tik beliko įrodyti, kad gali pagimdyti sūnų.
Visiškai normalu, kad aš tikiu, jog ir man bus taip pat. Aš esu labai laiminga, kad Nura ištekėjo: po jos bus mano eilė. Keista, bet tuo momentu aš negalvoju apie Kainatą tarsi metais vyresnės sesers nė nebūtų. Ir vis dėlto Kainatai pirma reikia ištekėti!
Paskui visi grįžtame į namus. Reikia sutvarkyti kiemą. Nuotakos šeima turi išplauti indus, iššluoti, apšvarinti kiemą, reikia atlikti daug darbų. Kartais padeda kaimynai, bet ne visada.
Nuo to laiko, kai Nura ištekėjo, ji daugiau nebeateina į namus, ji nebeturi laiko vaikščioti kitur, nes jai reikia rūpintis šeima. Tačiau, praėjus kelioms dienoms po vestuvių, mažiau negu po mėnesio, ji vis dėlto grįžo į namus verkdama skųstis mamai. Kadangi aš negalėjau paklausti, kas atsitiko, aš slapčiomis stovėjau laiptų viršuje norėdama viską suprasti.
Nura parodė motinai smūgių žymes. Huseinas ją labai primušė, šėrė net per veidą. Ji nusimovė kelnes ir parodė mėlynas šlaunis. Mama verkė. Huseinas tikriausiai ją vilko žeme už plaukų, vyrai taip darydavo. Bet aš neišgirdau, kodėl Huseinas ją mušė. Kartais pakanka, kad jaunoji žmona nelabai skaniai pagamintų valgį, pamirštų įberti druskos, nebūtų padažo, pamirštų įpilti truputį vandens... ir to pakanka, kad vyras primuštų. Nura skundėsi motinai, nes mūsų tėvas buvo labai žiaurus ir ją būtų išvaręs į vyro namus jos neišklausęs. Mama ją išklausė, bet nepaguodė. Ji jai tik pasakė: „Tai tavo vyras, nieko rimta, grįžk į namus“.
Ir sumušta Nura grįžo į vyro namus. Ji grįžo pas savo vyrą, kuris ją auklėjo lazdos smūgiais.
Nebuvo kito pasirinkimo. Nors mus ir smaugtų, nebūtų kito pasirinkimo. Matydama sumuštą savo seserį, aš galvojau, kad vestuvės reikalingos tik tam, kad būtumei mušama kaip anksčiau. Tačiau nors ir būsiu mušama, aš vis tiek norėjau ištekėti labiausiai už viską pasaulyje. Šiaip ar taip, arabių moterų likimas mano kaimelyje yra įdomus dalykas. Su juo natūraliai susitaikoma. Nė menkiausia mintis mums nekyla tam priešintis. Moterys net nežino, kad reikia priešintis. Jos moka verkti, slėptis, jeigu reikia, meluoti, kad išvengtų lazdos, bet niekada nedrįsta priešintis paprasčiausiai dėl to, kad nėra kitos vietos, kur gyventi, — tik pas tėvą arba vyrą. Gyventi vienai — nesuvokiamas dalykas.
Huseinas netgi neatėjo parsivesti žmonos. Tarp kitko, ji ilgai nepasiliko tėvų namuose, motina labai išsigando, kad duktė nepanorėtų grįžti į namus! Vėliau, kai Nura tapo nėščia, visi tikėjosi, kad gims berniukas, ji tapo princesė savo uošvių, vyro ir mūsų šeimoje. Kartais aš jai pavydėdavau. Šeimoje Nura buvo daug reikšmingesnė negu aš. Jau prieš vestuves ji daugiau kalbėdavo su motina ir po vestuvių jai buvo daug artimesnė. Kai jos eidavo kartu atnešti šieno, jos sugaišdavo daugiau laiko, nes jos abi daug kalbėdavosi. Jos užsidarydavo kambaryje, prisimenu, jo durys buvo žalios, o aš praeidavau pro šalį. Aš buvau vieniša, visų pamiršta, nes mano sesuo už tų durų pešiojosi plaukus su motina. Šiame kambaryje taip pat buvo laikomi grūdai, alyvos ir miltai.
Aš nežinau, kodėl staiga prisiminiau tas duris. Aš į tą kambarį dažnai užeidavau, beveik kasdien su maišais. Kažkas vyko keliantis nerimą už tų durų, bet kas? Man atrodo, kad aš pasislėpiau tarp maišų iš baimės. Aš atrodžiau kaip beždžionė, klūpanti tamsoje. Šiame kambaryje nėra daug šviesos. Aš esu pasislėpusi jame, prispaudusi kaktą prie žemės. Plokščių klojinys yra rudas, sudėtas iš mažų rudų plytelių. Tėvas išklojo baltą piešinį tarp plytelių. Aš kažko bijau. Aš matau motiną, jai užmautas maišas ant galvos. Tai tėvas jai užmovė maišą ant galvos. Ar tai buvo čia, ar kitur? Ar norėdamas ją nubausti? Ar norėdamas ją pasmaugti? Aš negaliu rėkti. Šiaip ar taip, tai mano tėvas, jis laiko stipriai suspaudęs maišą už mamos galvos, aš matau jo profilį, jo nosį prie audinio. Viena ranka tėvas laiko motiną už plaukų, o kita ranka maišą.
Ji apsirengusi juodai. Kažkas turėjo įvykti prieš kelias valandas. Bet kas? Mano sesuo atėjo į namus, nes vyras ją primušė. Mama išklausė jos skundus. Argi mama negali pagailėti savo dukters? Ji negali verkti, ji neturi teisės bandyti ją ginti nuo tėvo? Man atrodo, kad prisiminimai seka vienas po kito nuo tų žalių durų. Mano sesers apsilankymas, aš pasislėpusi tarp maišų, pilnų grūdų, mano motina, kurią smaugia su kitu tuščiu maišu. Aš turėjau ten įeiti, kad galėčiau pasislėpti. Man buvo įprasta slėptis. Tvarte, kambaryje ar koridoriaus spintoje, kur būdavo džiovinami avių kailiai prieš juos vežant parduoti. Jie ten būdavo sukabinti kaip turguje ir aš pasislėpdavau tarp jų, nors ir dusdavau, kad manęs nerastų. Tačiau aš retai slėpdavausi tarp atsargų maišų, aš labai bijodavau gyvačių. Jeigu aš ten pasislėpiau, vadinasi, bijojau, kad kažkas blogo neįvyktų ir man.
Tai tikriausiai buvo diena, kai tėvas mane norėjo pasmaugti kambaryje avies kailiu. Jis norėjo, kad aš pasakyčiau tiesą, ar mama jį apgaudinėjo ar ne. Jis sulankstė kailį dvigubai ir uždėjo man ant galvos. Aš labiau norėjau numirti negu išduoti motiną. Netgi jeigu aš ją mačiau savo akimis slepiantis su vyru. Jeigu aš pasakyčiau tiesą, jis nužudytų mus abi. Netgi jeigu pridėtų peilį prie gerklės, aš negalėčiau išduoti. Man trūksta oro. Ar jis mane paleis, ar man pavyks pasprukti? Šiaip ar taip, aš bėgu slėptis apačion, už tų žalių durų, tarp šių nepajudinamų maišų, panašių į pabaisas. Jie man visada kėlė siaubą šiame beveik juodame kambaryje. Aš sapnavau, kad tėvas naktį išpylė grūdus ir prikimšo pilnus maišus gyvačių!
Štai kaip kartais mano ankstesnio gyvenimo nuotrupos randa vietą mano atmintyje. Žalios durys, maišas, tėvas, norintis pasmaugti motiną ar mane, kad kalbėčiau, mano baimė juodame fone ir gyvatės.
Neseniai aš viską mečiau į šiukšlių maišą ir plastikinio vyniojamojo popieriaus gabalas atsidūrė viršuje. Po truputį jis ėmė slinkti žemyn sukeldamas keistą šlamesį. Aš pašokau, tarsi gyvatė būtų pasirodžiusi iš šiukšlių maišo. Aš drebėjau ir ėmiau verkti kaip vaikas.
Tėvas mokėjo užmušti gyvatę. Jis turėjo specialią lazdą su dviem kabliukais gale. Jis ją įsprausdavo tarp dviejų kablių ir gyvatė negalėdavo pajudėti. Paskui ją užmušdavo lazda. Kadangi jis mokėjo padaryti gyvates nejudrias, kad galėtų užmušti, jis taip pat galėjo jas sudėti į maišus, kad man įgeltų, kai įkišiu ranką į maišą pasemti miltų. Štai kodėl aš bijojau tų žalių durų, kurios mane hipnotizavo, nes motina ir sesuo be manęs ten pešiojosi plaukus. Ir kad aš vis dar nebuvau oficialiai paprašyta tekėti.
Tačiau gandai vis dėlto pasiekė mano ausis, kai aš turėjau vos dvylika ar trylika metų... Viena šeima neoficialiai kalbėjosi apie mane su mano tėvais. Buvo man tinkamas vyras kaimelyje. Tačiau reikėjo laukti. Prieš mane dar buvo Kainatos eilė.